»"FRED KELEMEN: STIPRUS YRA TIK GEBANTIS PADĖTI SILPNESNIAJAM"

DONATAS PUSLYS
2017 Balandžio 4 d., Bernardinai, Lituania

Vokiečių režisierius ir operatorius Fredas Kelemenas šių metų „Kino pavasaryje“ pristatė savo naujausią filmą „Sarajevo sielvarto dainos“. Šiame filme triptike dėliojama gyvenimo Sarajeve mozaika. Su režisieriumi kalbėjomės ne tik apie jo filmą, bet ir apie šiandieninę Europą, menininko misiją, kasdienybės grožį.
...................................................................................................................................................................

Donatas Puslys: Fotografai ne kartą man pasakojo, kad jiems sunku kasdienybėje išeiti iš savo vaidmens. Kad ir kur jie vaikščiotų, žvilgsnis vis ieško gero kadro. Panašiai liudijo ir rašytojai teigdami, kad jų kasdienės klajonės tampa istorijų medžiokle. O kaip yra Jums kaip kino kūrėjui?

Fred Kelemen: Aš esu ir operatorius, ir kino režisierius. Mėgstu vaikščioti. Mano mąstymas yra vizualinis. Ieškau vaizdų, kurie įkvėptų man istoriją. Man labai svarbu atrasti vaizdų, o ypač vietų, kurios atskleistų tam tikrą pasakojimą.

D. P.: Kino operatoriaus ir režisieriaus darbas – kuris jums arčiau širdies?

F. K.: Man patinka abu užsiėmimai. Taip, man labai patinka režisuoti savo filmus. Beje, savo filmus pats dažniausiai ir filmuoju. Tačiau man taip pat labai patinka ir darbuotis su kitais režisieriais ir būti jų operatoriumi. Svarbiausia, kad operatorius ir režisierius darbuotųsi išvien, jaustų vienas kitą.

D. P.: Savo interviu dažnai kalbate apie „mąstantį vaizdą“ (thinking image). Ką tai reiškia?

F. K.: Šią sąvoką pavartojau kalbėdamas apie kameros judėjimą. Kameros judėjimas nėra atsitiktinis, jis yra apmąstytas ir siekia perduoti tam tikrą žinią, mintį. Kameros judėjimas sujungia paskiras detales, paskiras mintis į nuoseklų pasakojimą. Kameros judėjimas gali atspindėti patį mintijimo procesą.

D. P.: Dažnai kasdienybėje galima išgirsti sakant, kad kinas suteikia žiūrovui galimybę pabėgti nuo kasdienybės. Tačiau ar tokia yra kino misija?

F. K.: Negaliu oponuoti tokiai nuomonei, nes, jei konkretus asmuo mėgaujasi filmais galėdamas atitrūkti nuo realybės, tai yra jo teisė. Tačiau aš manau, kad kinas turėtų ne skatinti pabėgimą nuo trikovės, o kaip tik gilesnį jos pažinimą. Mes savo kasdieniame gyvenime labai dažnai bėgame nuo tikrovės. Tad manau, kad kino menas apskritai yra geras įrankis suvokti tikrovę, nerti giliau nei tik kasdienės patirtys, nepasitenkinti vien tuo, kas mums šią akimirką atrodo akivaizdu. Kartu tai yra galimybė pažvelgti giliau į save pačius. Manau, kad pagrindinė meno užduotis yra pakylėti mus į kitą lygmenį. Taip kinas tampa ne priemone pabėgti, o priemone atrasti ir pažinti. Kalbėčiau apie kiną ne kaip apie nusisukimą nuo kažko, o kaip atsigręžimą.

D. P.: Jūsų naujausias filmas kalba apie Sarajevą. Vasarą Krasnogrūdoje teko dalyvauti poetiniuose skaitymuose, į kuriuos susibūrę poetai simboliškai vadina save Sarajevo karta. Būtent įvykiai Sarajeve po Geležinės uždangos žlugimo apibrėžė jų pasaulėžiūrą. Ką jums reiškia Sarajevas – miestas, kuris yra toks svarbus europiečio savivokai.

F. K.: Yra skirtingi Sarajevo veidai. Yra Sarajevo miestas su savo šiandieniu materialiu veidu. Yra ir kitas Sarajevas, kuriame praeitis susijusi su dabartimi. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą šiame mieste Gavrilo Principas įvykdo išpuolį prieš Franzą Ferdinandą. Dešimtajame dešimtmetyje vyksta Sarajevo apsiaustis. Turime šiandieną. Visi šie paskiri istorijos epizodai yra susiję tarpusavyje. Paskutinio karo patirtis šiame mieste vis dar labai gyva. Šiandienis Sarajevas yra šio karo rezultatas.

Jei nusikelsime istorija atgalios, tai XX amžiaus pradžioje regėsime daugiakultūrį Sarajevą, kuriame gyveno skirtingų religijų išpažinėjai, kuriame klestėjo turtingos kultūros. Po dešimtojo dešimtmečio karo šis daugiakultūris Sarajevas nebeegzistuoja. Tai, ką mes regime dabar, yra žaizda, atverta nutrūkus šiai istorinei tradicijai. Manau, kad į Sarajevo istorinę pamoką būtina atkreipti dėmesį ypač šiandien, kai vis daugiau valstybių renkasi nacionalistines, monokultūrines idėjas. Sarajevo istorija leidžia mums suvokti, kas tokiu atveju nutiktų mums, jei sektume šiomis idėjomis. Mūsų kultūra taptų skurdesnė. Manau, kad mokytis iš Sarajevo reiškia mokytis kovoti ir ginti daugiakultūrio miesto, valstybės idėją.

Mano filme taip pat apie tai kalbama. Tačiau filmas neapsiriboja tik Sarajevu, nes jame keliami klausimai, svarbūs mums visiems. Sarajevas tik suteikia šiems klausimams kontekstą.

D. P.: Kalbate apie būtinybę ginti daugiakultūrės visuomenės idėją. Rabinas Jonathanas Sacksas perspėjo, kad mūsų šiandienės daugiakultūrės visuomenės labai primena viešbučius, kur kiekviena kultūra yra užsidariusi savo išsinuomotame kambaryje. Nevyksta susitikimas viešumoje, stinga jungiamojo audinio. Kas galėtų būti tas jungiamasis audinys? Juk problemas, man regis, šiandien mes suvokiame, klausimas kyla, kaip jas spręsti.

F. K.: Manau, kad mums reikia kitokios kultūros. Manau, jog mums reikia nusigręžti nuo grynai materialistinės-kapitalistinės ideologijos. Būtina suprasti, kad žmonija yra viena didelė šeima, ir mes visi turime tuos pačius poreikius, dalijamės ta pačia planeta. Tad vienos valstybės problemos tampa ir mūsų visų problemomis, vienos visuomenės bėdos yra ir mūsų bėdos. Mes visi esame tarpusavyje susiję ir vieni nuo kitų priklausomi. Mes taip pat galime mokytis vieni iš kitų, nes kitas gali atverti platesnių perspektyvų, išplėsti mūsų akiratį. Tai yra būdas peržengti dalykus, kurie mus skiria, ir rasti dalykų, kurie mus vienija. Turime rasti bendrą pamatą, nes priešingu atveju ši destruktyvi istorija tęsis ir iš praeities žinome, kur ji atveda.

Šiandieniame pasaulyje taip pat vyksta gausybė karų. Negalime su tuo taikstytis.

D. P.: Jūs daug keliaujate. Paimkime analogiją su kino kamera. Jei filmuosi iš vieno kampo, tai gausi vieną perspektyvą, jei iš kito – vaizdas jau bus kitoks. Panašiai ir su Europa, kuri iš skirtingų valstybių, tautų perspektyvų atrodo skirtingai, kelia skirtingus jausmus, lūkesčius. Kas gi šiandien yra Europa? Ar yra koks nors bendras visas skirtingas valstybes vienijantis vardiklis be bendros rinkos?

F. K.: Tai yra problema. Problema ta, kad anksčiau nebuvo rastas bendras naratyvas, pasakojantis apie tai, kas yra Europa. Europa buvo apribota tik ekonominiais klausimais, ir tai sugriovė kultūrą. Kultūra yra pats svarbiausias dalykas ir nuo jos priklauso mūsų demokratijų būklė. Be tvirto kultūrinio pamato nesukursi tvirtų demokratinių mechanizmų.

Ekonominis mąstymas veda prie totalitarizmo, besiremiančio išnaudojimo ideologija. Tokioje ideologijoje bet kuria kaina siekiama pelno visų kitų, kurie paliekami vargšais, sąskaita. Galiu gauti pelno tik kito sąskaita. Toks materialistinis mąstymas yra atsakingas už šiandienį susvetimėjimą, nacionalizmo augimą, totalitaristines pagundas.

Kaip jau minėjau, šiandien būtina sukurti kitokią kultūrą, kuri ir taptų tuo jūsų įvardintųjų jungiamuoju audiniu. Europai reikia naratyvo, kuris neapsiribotų tik bendros ekonominės erdvės idėja. Manau, kad Europa yra nuostabi idėja, nes ji nėra monokultūra, o daugybės skirtingų kultūrų sugyvenimo erdvė, kurioje skirtumai nėra laikomi problema, o praturtinančiu dalyku. Europa gali būti pavyzdžiu.

D. P.: Viename iš savo interviu teigėte, kad kiekvieną visuomenę geriausiai apibūdina tai, kaip ji elgiasi su labiausiai pažeidžiamais savo nariais. Kas šiandien yra tie labiausiai pažeidžiami sluoksniai?

F. K.: Niekas nesikeičia. Tai yra žmonės, kurių balsas menkai girdimas viešojoje erdvėje, kurie nėra įgalinami dalyvauti. Tai yra vargšai, neįgalieji, užsieniečiai. Manau, kad visuomenės, o ir asmens stiprybė yra apibrėžiama per tai, ar stipresnis sugeba padėti silpnesniajam. Tas, kuris nenori padėti silpnesniajam, nėra stipresnis, jis tėra grynas egoistas. Asmens kilnumas priklauso nuo to, ar jis kartu su savimi į kelią gali pasiimti silpnesnįjį.

Šiandien mums kyla klausimų, kaip elgtis su imigrantais. Manau, jog mūsų visuomenė yra pakankamai turtinga, kad jiems padėtų. Taip pat esame pakankamai stiprūs, kad juos, kurių gyvenimas yra sudėtingas, pavojingas, integruotume. Klausimas – kaip.

D. P.: Sutinku, nes būtent dėl integracijos metodų ir kyla daugiausia ginčų. Kai kas teigia, kad imigrantai nėra linkę laikytis mūsų nustatytų taisyklių.

F. K.: Tačiau juk ir mes patys Europoje ne visada jų laikomės. Ne visi britai, prancūzai, vokiečiai ar lietuviai elgiasi pagal nustatytas taisykles. Manau, kad, prieš pradėdami kalbėti apie taisykles, pradžioje privalome kalbėti apie poreikius. Kokie yra žmonių poreikiai? Ar galime jiems padėti? Jei turiu namą ir kažkas pasibeldžia į mano duris, o aš matau, jog tai yra alkanas, nusilpęs, kraujuojantis žmogus, kuriam reikalinga pastogė, tai nepradedu kalbėti apie taisykles. Pirmiausia stengiuosi pagydyti jo žaizdas, pagirdyti, pamaitinti. Pirmiausia turiu jį priimti ir padėti, o tada jau galima kalbėti apie bendras sugyvenimo taisykles.

Neturiu primesti tų taisyklių. Juk tas kitas žmogus gali apmąstyti tas taisykles, pasiūlyti savo, ir tai man pačiam taps paskata kritiškai pažvelgti į nustatytas normas. Galbūt kai kurios jų yra visiška nesąmonė ir galima jų lengvai atsisakyti? Neturėtume tapti savo pačių susikurtų taisyklių kaliniais. Turime stengtis, kad kuriamos taisyklės nenužmogintų mūsų pačių ir kitų. Taisyklės, kurios nepadeda žmonėms, yra neteisingos. Jas privalu keisti.

D. P.: Viename savo pokalbių jūs taip pat teigėte, kad žmonėmis mus padaro gebėjimas kurti. Tačiau daug žmonių šiandien nesijaučia kūrėjais stovėdami prie konvejerių, atlikdami mašininį biurokratinį darbą. Kaip jiems pasijusti kūrėjais?

F. K.: Didžiausias kūrinys yra mūsų pačių gyvenimas. Mūsų gyvenimas yra dovana ir nesvarbu, ar tikime, kad šią dovaną gavome iš Dievo, ar iš savo tėvų. Vien jau suvokimas, kad gyvenimas yra nuostabi dovana yra paskata būti kūrybiškam. Esame savo likimo kūrėjais.

Be to, kūrybiškumas neapsiriboja tik menu. Kūrybiškumo reikia kiekvieną gyvenimo akimirką, ypač bendraujant su kitais. Galime būti kūrybiški savo darbe, laisvalaikiu, savo santykiuose. Esame savo gyvenimo skulptoriai. Jei mes nenorime būti tik nužmogėję robotai, taisyklių vergai, kūrybiškumas yra būtinas.
...................................................................................................................................................................

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-04-03-fred-kelemen-stiprus-yra-tik-gebantis-padeti-silpnesniajam/157530